Istorijos špera žemaitijos istorija (MS Word)

Puslapiai 5

1

2

3

4

5

Istorijos špera žemaitijos istorija (MS Word)
Aprašoma Žemaitijos istorija, kaip ji atsirado., žemaičių ypatybės.


zemaitijos_istorija.doc

KalbaLietuvių
KategorijaIstorija
Tipasšpera, rašinis, testas
Apimtis11 psl. [?] / 52KB
InstitucijaVilniaus m. sav., Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, 9 grupė / klasė
Įkeltas2006-03-01
Įvertintiblogas < 1 | 2 | 3 | 4 | 5 > geras
Darbo atsisiuntimas - žingsnis 1/2
Darbas: zemaitijos_istorija.doc
Darbo kaina: 2.00 Lt Nori nemokamai? Spausk čia

Jūsų mob. telefono numeris (+370xxxyyyyy)  




Panašūs Darbai

Ištrauka   Išvedamas neformatuotas darbo pradžios tekstas
Į daugelį šių klausimų gali padėti atsakyti Žemaitijos istorija Į daugelį šių klausimų gali padėti atsakyti Žemaitijos istorija. Pabandykime trumpai apžvelgti Žemaičių istorijos ypatybes ir kartu pagalvoti, kuo įdomi gali būti ta tradicija žmonėms, šiandien bandantiems apibrėžti savo regioną, jo kultūrinius ir istorinius ypatumus. Atskiros žemaičių genties formavimasis centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje užsibaigė apie V a. Vakarinė šios genties riba - Mažeikių, Sedos, Varduvos, Telšių, Žarėnų, Tverų apylinkės. ir Jūros upė, o rytinė riba - Šušvės aukštupys, Dubysa. Pietinė riba - Ariogala-Tauragė. Šiaurinė riba nesiekė Mūšos aukštupio. Į vakarus - kuršiai, į šiaurę - žiemgaliai. Čia ankstyvaisiais viduramžiais formavosi pagrindinės žemaičių žemės, vėliau vadintos valsčiais, kurios į istorinius šaltinius pateko XIII-XIV a., kaip ir šių žemių valdovai-kunigaikščiai (Ariogalos, Paštuos, Junigedos (Veliuonos), Raseinių, Viduklės, Kaltinėnų, Kražių, Šiaulių, Medininkų, Pagriaudės ir kiti. Būtent šių žemių - administracinių vienetų - tam tikras savarankiškumas, jų kunigaikščių [ypač Erdvilo, Vykinto, Gamino, Bulinių (Bulevičių)] aktyvi ir gana savarankiška laikysena formuojantis Lietuvos valstybei XIII a. gali būti tam tikro žemaičių separatizmo, o kartu ir Lietuvos valstybės dualizmo jos formavimosi etape išraiška. Tačiau valstybės formavimosi procese pasireiškė ir žemaičių siekiai tapti integralia Lietuvos valstybės dalimi (matyt, pastarieji bus buvę stipresni už separatistinius). Lietuvos valstybė gimė kaip dviejų pagrindinių etnosų - žemaičių ir lietuvių (aukštaičių) - integracijos pasekmė. Tačiau ir susiformavus valstybei tam tikras autonomiškumas buvo išsaugotas. Svarbus faktorius, nulėmęs tam tikro žemaičių politinio separatizmo ir žymia dalimi kultūrinės raidos ypatybes XIII a. antroje pusėje-XV a. pradžioje buvo aktyvios žemaičių kovos su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais bei Lietuvos valdovų pozicija žemaičių atžvilgiu šios kovos metu: Mindaugas, Jogaila 1382, Vytautas 1384, 1392, 1398 m. dovanojo Žemaičius Ordinams ir ypatingai XIII a. antroje pusėje žemaičiai vis labiau tolo nuo Lietuvos, nesulaukdami pastarosios pagalbos kovose su Ordinais. 1398-1409 metais vokiečių Ordino valdžios dešimtmetis padėjo kristalizuoti žemaičių politinę sąmonę. Po Vytauto mirties jo įpėdinių silpnybė, kova dėl LDK sosto leido Žemaičių kunigaikštijos bajorams pajusti, kad jie patys gali formuoti savo politiką, ir išgauti Kazimiero privilegijas. Gyvendami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pasienyje žemaičiai sumaniai manipuliavo santykiais tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir didžiojo Ordino magistro. Tik 1411 m. (Torinės taikos sutartimi) Žemaitija pripažįstama Jogailai ir Vytautui iki gyvos galvos, o 1422 m. Melno sutartimi galutinai ir visiems laikams pripažįstama LDK dalimi ir 500 metų nusistovi Žemaitijos pietvakarinės sienos. Vakarinės ribos 1260 m. po Durbės mūšio pasiekė Palangą, o XIII-XIV a. nukariautose kuršių žemėse susiformavo didelis ir svarbus Medininkų valsčius, kuriame po krikšto buvo įkurta Žemaičių (Medininkų) vyskupija. Žemaičių separatizmą XIII-XV a. pradžioje lėmė ir konfesiniai dalykai - Žemaičių kunigaikščiai ir bajorija nepritarė nei Mindaugo krikštui, nei LDK Gedimino krikšto bandymams. Žemaičiai nebuvo pakrikštyti kartu su Lietuva 1387 metais (tuo metu jie buvo Vokiečių Ordino jurisdikcijoje). Kadangi Žemaitija apkrikštijama tik 1413 m., o Žemaičių vyskupija įsteigiama tik 1417 m., čia ilgiau užsikonservuoja pagonybės liekanos. Dėl menko parapijų tinklo visuotinė krašto kristianizacija užbaigiama tik vyskupo Merkelio Giedraičio laikais (XVI pab.-XVII a. pr.). Atskiros Žemaičių vyskupijos įkūrimas, jos egzistavimas daugiau kaip 500 metų dar labiau išryškino savitą Žemaitijos kultūrinį veidą, stiprino žemaičių kultūrinį identitetą. Kitas svarbus žemaitiškojo identiteto įtvirtinimo veiksnys - tam tikras politinis Žemaičių savarankiškumas, kuris buvo įtvirtintas atskiru LDK administraciniu vienetu - Žemaičių seniūnija. Ji įtvirtinama 1411-1412 metais ir patvirtinama visų valdovų - teisė sau išsirinkti krašto seniūną, kurį Lietuvos Didžioji Kunigaikštija tik tvirtindavo. Labai svarbus ir pats šio administracinio padalinio pavadinimo skirtumas. Jei 30 LDK pavietų (XVI-XVIII a.), sujungtų į 13 vaivadysčių (1564-1566) buvo įvardijamos didžiųjų miestų ar geografinių sričių vardais, tai Žemaičių seniūnija nebuvo padalinta į smulkesnius pavietus ir išlaikė skirtingą administracinį pavadinimą, kuris, visų pirma, žymėjo etnoso vardą. Taigi atskira Žemaičių vyskupija (1417-1926 m.) ir atskira Žemaičių seniūnija nuo 1411 m. (valdovo titule įforminta Žemaičių kunigaikštijos sąvoka) išreiškė savotišką Žemaitijos teritorinę autonomiją. Ji savyje slėpė nors ir gana menką, bet tam tikrą valstybingumo formą. Žemaičių savarankiškumas per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos egzistavimą atsispindi ir valdovo titule bei atskirame herbe (bent jau nuo XVI a.). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos egzistavimo laikotarpiu nė vienas dabart ...

Raktiniai žodžiai   Darbo raktiniai žodžiai

žemaitis žemaitijos ldk didis kraštas valdovas privilegija vyskupija teismas kunigaikštijos riba žemaitija gyventojas bajorija xix seniūnija seniūnas politinis lietuvis kunigaikštis kultūrinis būti atskiras vilniaus ordinas laikotarpis knyga kalbėti istorinis administracinis valstybė tradicija titulas svarbus institucija identitetas egzistavimas 1411 žemė žemaitijai ypatingas xviii xvi tauta savimonė savarankiškumas pilis miestelis miestas integracija rugpjūtis regioninis ypatumas praturtinti nutrinti išskirtinumas etniškai autonomiškumas identifikacija užsirašyti susiklostyti užsienis jurisdikcija tvanas įforminti administravimas liudyti kamuoti ankstyvas koncentruotis